2018 m. lapkričio 17 d.
"Prieš premjerą buvo neramu. Nes kaip biologas galvojau, kad skirtingomis sąlygomis gyvenantys žmonės (kaip ir kiti gyvūnai) į tuos pačius dalykus gali reguoti skirtingai (priklausomai nuo patirties). Lietuviai, savaitgaliais griebiantys "kašikus" ir lekiantys į miškus, skiriasi nuo tarp dangoraižių bevaikštančių ir daug laiko po žeme praleidžiančių Niujorkiečių.
Po filmo NYC premjeros buvo daug klausimų. Man keisčiausia buvo tai, kad jie buvo labai panašūs, arba visiškai tokie pat kaip Sidnėjui, Tomske ar Zarasuose. Dar kartą įsitikinau, kad visur žmonės ir jų pasaulio matymas yra labai labai panašūs.
Jau labai daug kartų teko pristatinėti „Sengirę“ tiek užsienio festivaliuose, tiek Lietuvoje. Atrodo, kad kalbėti prieš žiūrovus išeinu visai ramus, be menkiausio jaudulio. Bet tik pasibaigus Q&A, pajaučiu, kad adrenalinas labai greitai mažėja (reiškias buvo). Būna, kad žiūrint renginio nuotraukas ir pamatęs tam tikrus žmones (kalbančius tiesiogiai su manim), nustembu: atrodo, kad jų anksčiau niekada nesu regėjęs. Bet po kelių akimirkų, kažkur iš atminties klodų jie sugrįžta.
Niujorke, po peržiūros, kiek pamenu, nebuvo pastabų dėl filmo, ar pamokymų/pasiūlymų ką reikėjo daryt kitaip. Tik tiegiamos refleksijos.
Keli komentarai:
„O čia dokumentika? Atrodo, kad čia meninis filmas.“
„Man sakė, kad čia bus filmas be žodžių jokių, kad niekas nekalbės. Bet… daug kalbėjo. O žmogaus kalbų visai visai netrūko.“
„Šis filmas mus padarė geresniais“
Bet iš Niujorko atsivežu labai daug prisiminimų: ūkanotus dangoraižius, gyvenimą metro ir, žinoma, nuostabius žmones (dailininkus, filosofus, teatralus ir t.t.), kuriuos čia sutikau."
Mindaugas Survila
Lapkričio 13 d. lietuvių režisieriaus Mindaugo Survilos filmas „Sengirė“ pristatytas garsiausiame JAV Niujorko dokumentinių filmų festivalyje (DOC NYC). Lapkričio 8 –15 d. vykusiame 9-ajame Niujorko dokumentinių filmų festivalyje DOC NYC parodyta daugiau nei 300 dokumentinių filmų. Tarp jų – režisieriaus M.Survilos dokumentinė poema „Sengirė“. Bilietai į šią buvo parduoti gerokai iki filmo premjeros festivalyje.
Kino teatras "Chelsea" Niujorke (nuotr. M. Survila).
„Miške pakeli galvą į viršų, pamatai saulę ir žinai, kur eiti. Jei debesys, pažiūri, kur samanos auga, ir ramu. O čia viskas kitaip. Pagalvojau, kad tarp vilkų daug saugesnis jaučiuosi, – prieš filmo „Sengirė“ premjerą vaikštinėdamas po Niujorką sakė M.Survila. – Nuotaika nerimastinga. DOC NYC – didžiausias JAV festivalis. Į „Sengirę“ visi bilietai iššluoti dar neprasidėjus festivaliui. Lietuvoje tiek daug žmonių atėjo pažiūrėti filmo, matyt, ir dėl to, kad kiekvieno lietuvio genuose vis dar yra miškas. O Niujorkas – metropolitenas, kur visi skuba; nemažą gyvenimo dalį praleidžia po žeme keliaudami iš namų į darbą ar atvirkščiai. Tad labai įdomu, kaip niujorkiečiai pamatys, pajaus filmą.“
Aštuoneri metai pasiruošimo, ketveri metai filmavimo, paros praleistos medžiuose laukiant kadro, atradimai ir nustebimai. Beveik pusantros valandos trukmės nuostabaus jautrumo, meditacinis dokumentinis filmas apie autentišką Lietuvos gamtą, apie sparčiai nykstančias senąsias girias, sužavėjo Niujorko dokumentinių filmų festivalio publiką.
M.Survila atsakinėja į festivalio programos direktorės R.Somalo klausimus (nuotr. D. Zambrano).
„Jeigu taip atrodo rojus Lietuvoje, aš noriu ten būti“, – po premjeros apie vieną paskutinių filmo kadrų pasakė pokalbį su režisieriumi vedusi DOC NYC festivalio programos sudarytoja Ruth Somalo. Niujorko žiūrovas yra reiklus, bet kartu ir smalsus, todėl po filmo peržiūros niujorkiečiai režisieriaus klausinėjo apie viską: apie Lietuvos gamtą, apie pavojus ir iššūkius filmuojant, apie filmavimo subtilybes.
Bilietai į "Sengirės" seansą buvo iššluoti likus savaitei iki filmo (nuotr. D. Zambrano).
„Aš augau miške ir visą laiką svajojau sukurti filmą apie sengires, kurių beveik nebeliko. Norėjau papasakoti apie mišką, kaip aš jį matau, – sakė žiūrovams diplomuotas biologas, o dabar dar ir operatorius bei režisierius M.Survila. – Iš esmės viską nufilmavau pats. Kai kada medžiuose pratupėdavau po 23 valandas. Visą laiką laikyti kamerą rankoje ir laukti yra labai sudėtinga. Tačiau tik žmogiškoji klaida – koks rankos virptelėjimas ar judesys – gali padovanoti nuostabiausią kadrą. Žmogaus ranka – tai ne robotas, kuris viską tiksliai atlieka pagal programą.“ M.Survila sako, jog po filmo peržiūros buvo kiek nustebęs, kad žiūrovai uždavė daugybę klausimų, kurie niekuo nesiskyrė nuo klausimų, kuriuos išgirdo iš žiūrovų Sidnėjuje, Zarasuose ar Tomske.
Niujorko dokumentinių filmų festivalyje (iš kairės) režisierius M.Survila, LR kultūros atašė JAV Gražina Michnevičiūtė ir marketingo direktorius Algis Akstinas.
„Matyt, visai nesvarbu, kokiomis sąlygomis gyveni, – visų pamatinis požiūris į gamtą labai panašus, – po filmo premjeros Niujorke pasakojo režisierius. – Gal būtų galima teigti, kad Niujorkas yra „pasaulio Užupis“, kuriame gyvena daugybė įvairių menininkų. Buvo malonu susitikti su Niujorke gyvenančiais ir reziduojančiais lietuviais bei išgirsti jų nuomonę bei įspūdžius ne tik apie filmą, bet ir jų asmenines istorijas. Esu labai dėkingas likimui, kad Niujorke turėjau garbę apsistoti pas tapytoją Julių Ludavičių. Studija išskirtinė, kaip ir jos šeimininkas. Atrodo, kad viename paveiksle galėtum klaidžioti kelias valandas, o jų ten daugybė. O apie Juliaus pasakotas istorijas, matyt, galima sukurti ne vieną filmą.“
DOC NYC festivalio akimirkos - Mindaugas Survila ir Ruth Somalo (nuotr. D. Zambrano).
Pasibaigus Niujorko dokumentinių filmų festivaliui, šio programos sudarytoja R.Somalo parašė, jog filmas „Sengirė“ ją itin sujaudino: „Po šio filmo peržiūros visi tapome šiek tiek geresni, o režisierius M.Survila tapo mano nauju herojumi.“
Skaitykite daugiau www.lrytas.lt.