English version

Apie kurtinius

Dar esant sniegui pavieniai patinai renkasi į tam tikras vietas. Patinai atskrenda ir vaikštinėja sparnus tempdami sniege ir žiūrinėjasi būsimąją „kovų areną“. Tačiau visas smagumas prasideda dažniausiai sniegui aptirpus, balandžio viduryje. Tuoktuvių ritualas yra toks: vakare, apie 17-19 valandą į tuoktavietes kurtinių patinai vieni atskrenda, kiti ateina pėsčiomis. Kiekvienas užsiima savo teritoriją, tai gali būti kalniukas ar aikštelė.

Dažniausiai vienas nuo kito būna kelių šimtų metrų atstumu. Vakare dar parepetuoja savo serenadas ir temstant suskrenda nakvoti į pušis. Gerokai prieš švintant, kai pušyne būna aklina tamsa ir spengianti tyla, kiekvienas savo medyje pradeda „groti“.

Pagroja vienas, pagroja kitas ir po kažkiek laiko nusileidžia ant žemės. Čia jie užrietę galvas į viršų, išsklaidę kaip vėduokles savo uodegas, žeme vilkdami sparnus, vaikštinėja, karts nuo karto pasišokinėdami teksi, pupsi, riaugelėja ir skleidžia kitus garsus.Šitaip jie, sutelkę visą savo eleganciją, nori atrodyti kuo gražesni ir patrauklesni.

Ryte patelės, keletą ratų apsukę ir apžiūrėję tuoktavietę, pasirenka kažkurio patino teritoriją ie nusileidžia pušies viršūnėje. Tai pastebėjusio patino kraujas užverda ir jis dar energingiau pradeda šokinėt ir teksėti. O tolėliau likę jo kolegos nieko nelaukdami pasileidžia, kas bėgom, kas pasiplasnodami ar skriste, link tos vietos.

Patelės, ramiai stebėdamos situaciją, renkasi, kuris gi čia geriausias, kuris gi čia tinkamiausias būsimų viščiukų tėtis? Nežinau, gal su tuo visai nesusiję, kad kurtiniai priklauso vištinių (Galliformes) būriui, tačiau jeigu jau viena patelė nusileidžia ant žemės, tai ir visos kitos iš paskos, link to vienintelio patino. Visos vienam!

Žinoma, šeimininkas, suprasdamas, kad „arba visos arba nei vienos“, gina savo teritoriją ir bėga išvaryti įsiveržusių konkurentų. Pribėgę vienas prie kito pristabdo, išskleidžia uodegas, ištiesę kaklus ir baisingai riaugelėdami iš lėto, centimetras po centimetro, artėja vienas prie kito.. Ir jei nei vienas neatsitraukia, nervai neatlaiko, pradeda pliekti vienas kitą sparnais. Tiesą sakant pirmą kartą kai tai išgirdau, tai pirma mintis šovus buvo: „kas čia dabar tokiam rytmetį malkas vidurį miško kapot pradėjo?“ Plakimasis būna labai įnirtingas ir vyksta tol, kol kažkuris pasijaučia silpnesnis ir pasitraukia. Būna ir taip, kad po valandos muštynių vienas kurtinys dar kažkaip nukeblena kaip nugalėtojas, o kitas, ištiesęs sparnus ant samanų lieka gulėti pora valandų, kol atgauna kvapą.

Dažniausiai visos patelės pasirenka patį šauniausią nugalėtoją. Bet būna ir taip, kad kol du įsiaudrinę kovoja, prie patelių nejučia tyliai prisistato ir trečias kavalierius, kuriam ir atitenka patelės… O tie du pliekiasi toliau.

Apie kurtinių filmavimus

Kurtiniai, kaip ir daugelis „Sengirės“ gyventojų bijo žmogaus. Todėl nufilmuoti jų tuoktuves buvo įmanoma, tik liekant visai nepastebėtam. Dar prieš mėnesį įsirengus palapinę galima padaryti dviem būdais: arba ateiti į palapinę naktį, visiškoje tamsoje, arba ateiti įslysti į palapinę dienos metu dar prieš kurtiniams susirenkant. Anksčiau bandydavau pirmąjį variantą, bet tiesą sakant labai nelengva, kai absoliučiai nieko nesimato, o orientuotis kažkaip reikėdavo tik užvertus galvą į viršų ir, žvaigždžių fone, žiūrint į medžių siluetus, stengtis atsiminti kelią iki palapinės. Ir dar turėdavau einant nieko nematydamas neskleisti anei jokio garselio. Aplink – spengianti tyla, tad kiekvienas mažytės šakelės trekštelėjimas sukeldavo siaubingą garsą, kuris nusklisdavo labai toli. Jei kurtinys užgirstų, kad „kažkas atėjo“, greičiausiai atėjus rytui jis tokiu atveju nenusileistų ant žemės, o nuskris kur toliau.

Vėliau pradėjau taikyti antrąjį variantą: ateiti į tuoktavietę anksčiau nei kurtiniai. Į prieš mėnesį pastatytą palapinę, su maža kuprinėle, rankose nešdamas tiek kamerą, tiek stovą. Nors kurtiniai vidutiniškai susirenka apie 20 valandą, bet būna ir nekantrių, kurie atskrenda ir nuo 18 val. Dėl visa ko ateidavau anksčiau - nuo 16 val. Įlindus į palapinę greitai pasistatau stovą, kameros objektyvo nekišdavau lauk, kad nesukelčiau net menkiausio įtarimo miško ponams. Atsiguldavau ir laukdavau šeimininkų.

Po 4 valandų, prieš temstant stengdavausi nustatyti, kur koks kurtinys atskrenda,ir į medžius suskrenda? Dažniausiai saulei nusileidus vėjas visiškai nurimdavo ir stodavo spengianti tyla. Tokiu metų laiku naktimis dažniausiai būna šalnos. Bet tai palyginus smulkmena. Sudėtingiausias dalykas tas, kad net mažiausias pakrutėjimas sukeldavo didžiulį triukšmą (kai esi visiškoje tyloje, išryškėja mažiausi garseliai). O apsivertimas - tai iš vis, baisus dalykas! Bet aš viso labo žmogus. Ir gulint 13 valandų reikia apsiversti bent 1 kartą. Dažniausiai pradėdavau gulėdamas ant nugaros. Kai jau pradėdavo laibai mausti kaulus, stengdamasis kuo tyliau pasiverdavau ant kairio šono. Kai jau nebegalėdavau kentėti, atsiguldavau ant pilvo ir pasijausdavau laimingiausias žmogus girioj. Ir labai stengdavausi taupyti paskutinį apsivertimą, nes jau tą naktį daugiau „triukšmauti“ sau nebegalėdavau leisti.

O pasinaudojęs progą, kai kurtiniai jau būna labai įsiaudrinę ir nuo palapinės nutolę nemažiau kaip 100 metrų, labai atsargiai galiu uždėti kamerą ant stovo ir pradėti filmuoti.

Bet ir su kurtiniais (kaip ir su visais “Sengirės” herojais) neturėjom “autorinių sutarčių”. Tai jie nusileidę ant žemės eidavo ten, kur jiems norėdavosi. Ir filmuojant miške yra viena didelė bėda - miške yra visur medžiai. Tai negalėdavau naudoti galingų teleobjektyvų, nes tada paprasčiausiai užstodavo vaizdą medžiai.. Reikėdavo bandyti, bandyti ir dar kart bandyti. Diena po dienos, rytas po ryto. Pikas kurtinių tuoktuvių vyksta 2 savaites… Tad metai po metų teko piešti panašius planelius (kad kitais metais jau galėčiau statyti palapinę kitoje vietoje).

O kartais nebegalėdavau filmuoti ir dėl to, kad teritorijos šeimininkas ateidavo jau per arti palapinės…