2015 m. balandžio 22 d.
Pokalbio autorė – Ieva Kotryna Skirmantaitė
Fotografas – Marius Morkevičiu
Ne tik režisierius ir operatorius, bet dar ir biologas Mindaugas Survila, pristatęs dokumentikos mylėtojams jau du filmus – „Susitikimas su žuvininkais“ ir „Stebuklų laukas“, atkakliai kuria trečiąjį – „Sengirę“, pasakosiantį apie seniausius Lietuvos miškus bei jų gyventojus. Todėl būtent su M. Survila kalbamės apie sudėtingą ir kartais nepakankamai įvertinamą gamtos dokumentikos žanrą bei jo įvairovę ir priežastis, lemiančias negausų šio žanro kūrinių kiekį Lietuvoje.
Nors atrodo, kad gamta ir miškai – svarbus aspektas lietuvių kultūroje ir ypatingai poetinio kino tradicijoje, tačiau profesionalių dokumentinių filmų apie gamtą, kurtų specialia technika, ilgu stebėjimo procesu, nėra gausu. Daugiausia mūsų gamtos dokumentika apsiriboja televizija, o tai diktuoja atitinkamą kokybę ir stilių: čia rodomi labiau pažintinio, mokomojo stiliaus filmai. Kaip manote, kodėl taip yra?
Žymiausias gamtos dokumentikos kūrėjas yra Petras Abukevičius, kurio filmuota medžiaga buvo rodoma net Japonijoje. Bet tai buvo seniau, o kiti Lietuvoje kurti gamtiniai filmai yra daugiau televiziniai. Aš pasirinkau kino teatro formatą, nes man jis įdomesnis. O kodėl lietuviai domisi gamta, bet nekuria filmų? Visų pirma, finansiškai sunku: labai brangu, itin daug kainuoja kokybiška aparatūra. Be to, užima daug laiko ir tikrai skiriasi nuo gamtos fotografijos, kuria aš pats ilgai užsiiminėjau: ten paspaudei, nufotografavai, ir jau turi galutinį produktą. Filmuojant – nufilmuoji vieną kadrą ir tai dar nieko nereiškia. Filmas yra epizodų seka, o epizodai sudaryti iš atskirų kadrų. Filmavimą laikau labai sėkmingu, jeigu pavyksta per parą nufilmuoti bent vieną kadrą. Taip ir išeina, kad filmas yra ketverių metų darbo rezultatas. Pavyzdžiui, kuriant „Migruojančius paukščius“ (rež. J. Perrinas, J. Cluzaud ir M. Debats) dirbo 450 profesionalų. Filmui „Sengirė“ nėra ko lygintis nei techninėmis galimybėmis, nei labai gausia žmonių komanda. Na, tačiau turime unikalias Lietuvos sengires, o minimali technika inspiruoja didesnį kūrybiškumą.
Gal dar kartais galvojama, kad ne tokia įspūdinga mūsų gamtos įvairovė – nėra liūtų ar dramblių... Bet tikriausiai visko yra tiek daug, kiek net neįsivaizduojame esant.
Būtent. Drambliai jau iš visų pusių išfilmuoti, o Lietuvoje nedaug kas yra daryta. Gal dėl to, kad kurti filmus apie šiaurines platumas (kur ir yra Lietuva) – daug sunkiau. Pavyzdžiui, nardant po vandeniu šiaurinėse platumose filmuoti gana sudėtinga, nes nėra tokio skaidrumo, kaip tose vietose, kur daugiausia filmų kuriama apie povandeninį gyvenimą – arčiau pusiaujo. Ten matomumas siekia 20–40 metrų, o pas mus geriausiu atveju – vos penkis. Vanduo ten gali įšilti ir iki 28 laipsnių, o mes dažniausiai turime susitaikyti su trijų laipsnių šiluma. Taigi, sudėtingos sąlygos daug ką atgraso nuo kūrybos. Taip pat nėra tiek įvairovės, kaip, pavyzdžiui, kur nors prie Karibų, kur akį džiugina įvairiausios spalvos ir formos. Lietuvoje viskas gerokai subtiliau: reikia atiduoti daug jėgų ieškojimams, bet jeigu surandi, tai būna unikalu, nes tų objektų ar reiškinių dar niekas nefilmavo. Gali būti, kad kitą filmą kursiu apie povandeninį pasaulį: jis man labai įdomus ir norisi tai parodyti visiems.
Tikriausiai filmuojant gamtos dokumentiką (šįkart kalbant apie „Sengirę“) esate susiplanavęs tam tikrą seką, tačiau neabejoju, kad didelis vaidmuo tenka neprognozuotiems veiksniams.
Taip, tiesa. Tačiau esu biologas ir todėl man šiek tiek lengviau nuspėti savo herojus. Aš jau labai ilgai galvojau apie šį projektą. Net ir ankstesnis mano filmas „Susitikimas su žuvininkais“ buvo, galima sakyti, pasiruošimas „Sengirei“. Taigi, kai tiek daug laiko praleidi stebėdamas gyvūnus, jau maždaug žinai, kaip veiksmas gali vystytis, ko galima iš jų tikėtis. Paskui diena po dienos sėdi ir lauki. Pavyzdžiui, filmuojant kurtinius, buvau suplanavęs visą seką, jau sumontavęs kadrus galvoje, tereikėjo juos nufilmuoti. Vieną iš naktų laukiau, kol prašvis ir iš medžių nusileis kurtiniai bei pradės savo tuoktuves (šie paukščiai medžiuose sulaukia ryto), o štai netoliese baisiai ūžė šakas smulkinančios miško mašinos... Aišku, po tokio triukšmo nepasirodė nė vienas paukštis. Buvau pavargęs ir situacija atrodė visiškai beviltiška. Bet pietų metu, tik išlindęs iš palapinės, pamačiau atbėgant elnių bandą – puikus kadras, o kamera jau buvo paruošta. Tokio kadro net neplanavau ir nesitikėjau nufilmuoti. Taip ir būna: kartais lauki vieno, o atsitinka visai kažkas kita.
Dažnai filmuose apie gyvūnus vystant pasakojimą pasitelkiamos žmogui atpažįstamos situacijos, tarsi bandoma sužmoginti gyvūnų gyvenimą. Kokį būdą rinkotės jūs?
Tokie filmai būna ne tik sužmoginti, bet taip pat yra daugiau enciklopedinio, mokslinio pobūdžio. O „Sengirė“ bus greičiau panaši į eilėraštį (daugiau remsimės jausmu, o ne faktais). Tačiau šalia filmo žiūrovams bus pateikiama ir internetinė platforma, kurioje jie suras nepublikuotą medžiagą su profesionalių biologų komentarais. Todėl žmonės, kuriems po filmo trūks informacijos, galės šiame puslapyje (www.sengire.lt) daugiau iš mokslinės pusės sužinoti apie mišką.
„Sengirės“ pasakojimo pamatas bus metų laikai. Taip pat filmą vienys erdvės, garsai. Žiūrovai išvys stichijas – karštį, šaltį, sniegą, lietų: kaip nuo liūties slepiasi pelėdžiukas ir kaip palijus pradeda skleistis kerpės. Aišku, visų šių temų sujungimas yra vienas sunkesnių uždavinių. Filme labai svarbus montažo režisieriaus Danieliaus Kokanauskio darbas: būna, sėdi savaitę ir staiga atskrenda koks žvirblis, ir tau atrodo, kad tai labai svarbu. Po savaitės laukimo jis bus aukso vertės. Tačiau žvelgiant iš bendros perspektyvos, jis iš tiesų gali būti visai nereikšmingas. Danielius būtent tai ir pasako (nors kartais būna sunku su tuo sutikti). Iš tiesų 99 proc. gamybinio proceso yra laukimas.
Minėjote, kad konsultuojatės su mokslininkais. Tikriausiai tai – neatsiejama gamtinės dokumentikos filmo kūrimo dalis.
Taip, žinoma. Yra labai retų paukščių arba tokių, kurie pasirodo tik tam tikru metu tam tikrose vietose. Be profesionalų pagalbos būtų neįmanoma jų surasti. Tačiau biologus taip pat reikėjo „prisijaukinti“, nes jie ne visiems atskleidžia šią informaciją, – pirmiausia reikia užsitarnauti pasitikėjimą, nes kalba eina apie itin retus gyvūnus ir žmogus savo įsikišimu gali labai stipriai pakenkti. Tarkime, reikia žinoti, kada paukščiai nutolę nuo savo lizdų, kad galėtum per tą laiką susipakuoti savo palapinę ir jų neišbaidyti.
Gamtos dokumentika reikalauja ir sudėtingų technologijų, ne tik kamerų, bet ir įvairių subtilių niuansų išmanymo, kaip jūsų paminėta palapinė.
Techniką vis tobuliname. Prieš kurdamas pirmąjį savo filmą „Susitikimas su žuvininkais“, konsultavausi su kitais gamtos fotografais bei operatoriais. Daugelis jų naudodavo tokią į medį įstatomą kėdę, kurioje gali tik sėdėti. Kėdėje ilgai neišsėdėsi, todėl tenka į medį įlipti ir iš jo išlipti dienos metu, kas labai trikdo paukščius. Mąsčiau, ką daryti, kad kuo mažiau juos trikdytume (tam reikia išsėdėti medyje bent 24 valandas, kad tamsoje užliptum ir tamsoje nuliptum). Todėl mums reikėjo įrenginio, ant kurio būtų galima ne tik atsisėsti, bet ir išsitiesti, kad pailsėtų stuburas. Konstruojant šitas palapines bendradarbiavome su architektais, inžinieriais, taip pat konsultavomės su draugais alpinistais: kaip užkilti, kokius mazgus surišti, kaip užkelti daiktus.
Kas sudaro jūsų kūrybinę komandą? Kiek žinau, jūs pats esate ir režisierius, ir operatorius.
Taip, filmuoju pats. Žinoma, galima dirbti ir su kitu operatoriumi, kuriam tiesiog reikėtų suformuoti užduotis, o jis filmuotų. Bet gan sunku būtų prašyti kito žmogaus lipti į medį ir jame sėdėti 24 valandas. Be to, pats filmuodamas daugiau pamatai, tiksliau žinai, ko nori. Dar didelę įtaką tam daro biologo patirtis – galiu bandyti nuspėti, ko tikėtis iš filmavimo. Tarkim, žinau, kad stebint gandrus, iš pradžių ims cypsėti jaunikliai, tada po poros sekundžių į lizdą atskris gandras. Pastovės apie 30 sekundžių ir, nuleidęs galvą, pakalens snapu. Tas kalenimas gali užtrukti nuo kelių sekundžių iki kelių minučių. O tada iš snapo pasipils varlės ir mažos žuvytės, kurias gandriukai per kelias sekundes praris. Žinodamas tokią seką, galiu gerokai iš anksto viską suplanuoti, išbandyti kameros judėjimą, atskiras kompozicijas. Na, o vėliau bandyti nufilmuoti sumanymą. Labai nesinori suklysti – net jeigu laiku spėsi įjungti kamerą, per dieną turėsi tik tris bandymus (tiek kartų gandras grįžta į lizdą). Jeigu kažkas nepavyksta, tenka dar vieną parą sėdėti medyje.
Į filmavimus einu su asistentu, kuris padeda susinešti daiktus. Bet per ilgus stebėjimus dažniausiai būnu vienas ir vienam tenka grįžti. Jaučiu didžiulį nuovargį, kartais nebeturiu jėgų užsidėti kuprinės, o dar reikia su visais daiktais ir technika grįžti per mišką.
Gamtos dokumentika Lietuvoje nėra plačiai ištyrinėta sfera, taigi kyla klausimas, iš kur mokėtės tokių filmų, reikalaujančių specifinės technikos ir žinių, kūrimo? Gal lankėte kažkokius kursus užsienyje?
Organizuojami įvairūs gamtos filmų kūrėjų mokymai, dažniausiai Afrikoje. Bet kol kas nekilo mintis į juos važiuoti. Žvelgiant tiek iš biologinės, tiek iš kino pusės, aš dirbu su tikrais profesionalais, iš kurių ir mokausi. Beje, šiandien internete galima rasti labai daug medžiagos. Su „Stebuklų lauku“ šiek tiek važinėjome po įvairius kursus ir dirbtuves, tada dar buvo visai įdomu, bet dabar jau nematau tam prasmės. Įvairių mokymų metu dažniausiai įgyjama žinių apie „priimtas normas“ ir ilgainiui tos normos suvienodina filmus. Prisimenu, vienuose mokymuose sutikau Nielsą Paghą Anderseną, vieną iš geriausių dokumentikos montažo režisierių. Kadangi nesu baigęs jokios kinematografinės mokyklos, paklausiau, gal jis galėtų parekomenduoti kokios literatūros apie scenarijų rašymą, režisūrą ir pan. Tada jis ilgai galvojo ir pasakė, jog nėra tokios geros knygos. Nėra jokių taisyklių rinkinių, kuriuos išmokęs galėtum kurti „gerus filmus“. Viskas ateina tik per patirtį.
Kalbant apie patirtį, esate sukūręs dokumentiką ne tik apie gamtą, bet ir apie žmones. Minėtasis „Stebuklų laukas“ pasakoja sąvartyno gyventojų istoriją. Kokie filmavimo proceso panašumai šiuose skirtinguose dokumentikos žanruose?
Kažkas po „Stebuklų lauko“ pasakė: „Tas Survila „nervuoja“, žmones filmuoja kaip paukščiukus.“ Iš tiesų toks žmonių stebėjimo būdas – kaip gamtos – labai pasiteisina. Jei filmuodamas žmones bandai kažkaip parežisuoti, tada filmo personažuose regimi daugiau režisieriaus nei tų žmonių bruožai. O atsitraukimas ir stebėjimas leidžia pamatyti pačius herojus, jų unikalumą. Nespraudi į rėmus, negalvoji, kad „o jeigu jis dabar pasielgtų taip, filmui būtų geriau“. Tik tiek, kad būna labai sunku montuoti, nes neregima vientisa linija. Ir, aišku, nereikia būti naiviam. Vis tiek būdamas su žmonėmis jiems darai įtaką.
Grįžtant prie gamtos dokumentikos, minėjote, kad dabar kuriamą „Sengirę“ galima sulyginti su eilėraščiu. Vadinasi, jūs ne tik pristatysite profesionalią gamtos dokumentiką, bet dar parodysite, kad ji gali būti kitokia, nei dažniausiai įsivaizduojama.
Taip, prisimenu, kai studijavau biologiją, man „tipiški“ gamtos filmai labai patikdavo. Paskui pradėjau bendrauti su kino profesionalais, kuriems tokie kūriniai atrodė ne tiek įdomūs. Išėjęs iš savo biologų rato, supratau, kad daug kam mokslo populiarinimo gamtiniai filmai nekelia susidomėjimo. Tad „Sengirė“ yra bandymas atkreipti ir pastarųjų žmonių dėmesį. Iš tiesų televizinę dokumentiką sukurti lengviau, nes tai, ko nepamatai, gali pasakyti tekstu. O čia – ko nematai, to ir nėra. Daugiau veikia ne žodinė informacija, o vaizdinė.
Šiuo metu dokumentika dažnai pademonstruoja didesnį išradingumą nei vaidybinis kinas. Panašu, kad „Sengirė“ taip pat nebus įprastas filmas apie gamtą.
Visų pirma Lietuvoje nėra daug konkurencijos, taigi lengviau sukurti kažką naujo. Bet dokumentiniame filme eksperimentus daryti yra pigiau. Vaidybiniam filmui reikia subręsti. Dokumentininkas Sergejus Dvortsevojus yra pasakęs: „Žmogui, kuris sukuria vaidybinį filmą, nesvarbu, geras jis ar blogas, ir jį užbaigia, reikia iš karto duoti „Oskarą“.
Sudėtingiausia, kaip visada, su finansavimu. Galbūt įmanoma gauti paramą iš įvairių gamtosauginių ar panašių fondų? O gal bandėte pristatinėti savo idėjas užsienyje?
Ne, gamtosauginiai fondai paramos neteikia. Baldų gamintojai turi fondų panašiems projektams: gamtos populiarinimo, miškų apsaugos ir pan. Tai – tarsi jų sąžinės kompensacija, nes tuo pačiu metu jie kerta miškus ir iš jų daro baldus. Mes į tokius fondus nesikreipiame, nes jeigu reklamuoji baldų gamintojus, pas juos ateina daugiau pirkėjų, taigi jie dar daugiau kerta.
Gal sukūrus „Sengirę“ sulauksite susidomėjimo iš didelių organizacijų, nes, kaip minėjote, tai – dar netyrinėtos platumos... Gal kažkam atrodys verta investuoti į tolesnius tyrinėjimus.
Na, nežinia, kaip ten bus. Šiaip ar taip, svarbiausia yra nebijoti svajoti ir tos svajonės siekti, o jei atsiranda kliūtis – tik dar geriau, nes, ją peržengęs, būsi žingsneliu toliau.