2014 m. sausio 14 d.
Asta Buitkutė, www.LRYTAS.lt
Kelios paros medyje įrengtoje palapinėje su filmavimo kamera tykant kokio nors žvėries ar paukščio ir iš anksto žinant – kantrybę nebūtinai vainikuos sėkmė. Tokia operatoriaus ir režisieriaus Mindaugo Survilos (30 m.) kūrybinė kasdienybė.
Prieš porą metų sukurtas M.Survilos dokumentinis filmas „Stebuklų laukas”, pasakojantis apie Kariotiškių sąvartyno gyventojus, susižėrė daugiau nei dešimt prestižinių apdovanojimų Lietuvoje ir užsienyje, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „TV antena“.
„Juosta „Stebuklų laukas” man buvo tarsi kinematografinė mokykla, kad geriau pasirengčiau „Sengirės” filmavimui, apie kurį svajoju beveik visą savo gyvenimą”, – sakė biologijos mokslus baigęs M.Survila, kurio nebaugina nei šaltis, nei karštis, nei plėšrių žvėrių draugija miške.
V. Ščiavinsko nuotrauka (www.lrytas.lt)
Užsienyje kokybiškus filmus apie gamtą kuria didžiulės komandos. O jūs pats – ir operatorius, ir režisierius. Nesijaučiate miške kaip tas vienišas karys?
Aš irgi nedirbu vienas. Yra visa biologų komanda, su kuria nuolat bendrauju. Jie pataria, kur ieškoti lizdų, kur kokie grybai auga. Taip pat reikia žmonių, kurie padėtų įkelti palapinę į medį. O kai jau įsikariu į medį, turiu likti vienas – dviese juk nesėdėsi ten visą parą.
Ankstyvą pavasarį gavus kamerą nekantriai ją išpakavome, įvedėme „nustatymus“ ir leidomės į iš anksto suplanuotas ir parengtas filmavimo vietas – medžių viršūnes, miško tankmę ir laukymes, netgi po vandeniu. Kiekviena filmavimo vieta labai skirtinga ne tik savo gyventojais, bet ir jų elgsena – todėl praleidome nemažai laiko stengdamiesi juos suprasti ir prie jų priprasti.
Sengirės Lietuvoje beveik nebėra, yra tik nedideli tokio miško lopinėliai. Taigi pirmiausia reikia apgalvoti, kokius objektus ketinu filmuoti, ir juos rasti.
Pavyzdžiui, yra toks grybas, korališkasis trapiadyglis, kuris augdamas išsiskleidžia kaip koralas. Lietuvoje yra tik 20 šio grybo radimviečių, tad gali visą gyvenimą jo ieškoti ir nerasti. Todėl tik bendradarbiaudamas su biologais galiu rasti man reikalingas vietas.
Kurdamas šį filmą pirmiausia stengiuosi nepadaryti žalos gamtai. Išsigandę žmonių paukščiai meta lizdus. Yra tokių, kurie vidury dienos įsikelia į medį palapinę ir filmuoja, fotografuoja. O išsigandę paukščiai tiesiog negrįžta į savo lizdą.
Dabar pats laikas įrengti stebėti skirtas palapines medžiuose, kad parskridę paukščiai jas jau rastų, prie jų priprastų ir nebijotų. Nufilmuotuose kadruose matyti, jei paukštis yra įsitempęs, įbaugintas. Norisi, kad filme jie būtų užfiksuoti ramūs, natūralūs.
Palapinę medyje įrengiame ant specialios platformos, kuri pritaisyta aplink medžio kamieną, kad nereikėtų nė vienos vinies įkalti į patį medį.
Į medį lipu naudodamasis alpinistams skirta įranga. Kartais tenka kartis į dešimties ar net trisdešimties metrų aukštį. Tai kaip devintas daugiabučio aukštas.
Palapinėje telpa tik vienas žmogus ir šiek tiek filmavimo įrangos.
Laukiant gero kadro medyje tenka prasėdėti net kelias paras. Kokios tuo metu užplūsta mintys, jausmai?
O kokios mintys namuose, kai ko nors lauki? Aišku, būna didžiulis nuovargis.
Kartais 5–6 valandas gali visai nieko nevykti. O paskui staiga koks nors įvykis, o tu jo nespėji nufilmuoti, atgal laiko neatsuksi.
Palapinėje matai tik tai, ką aprėpia objektyvas, tad išlavėja klausa. Tyliai tupint medyje puikiai girdisi, ir kai paukštis atskrenda, ir kai kas nors žeme ateina – net už kelių šimtų metrų jau girdisi po kojomis traškančios šakelės.
Į palapinę užlipu naktį, kad neišgąsdinčiau paukščių. Pirmą kartą, kai prašvitus gyvai pamačiau netoliese tupinčius erelius, apėmė ypatingas jausmas. Paskui ta nuostaba išnyksta, lieka tik darbas, žiūri, kas vyksta, rūpiniesi, kaip kamerą sufokusuoti, kad kadras būtų geras.
O maistas, poilsis?
Gerti ir valgyti reikia, nes labai nusilpsi, bet valgyti stengiuosi kuo mažiau. Užkandžiuose turi būti kuo mažiau ląstelienos ir kuo daugiau energijos.
Labai dideliame šaltyje neteko filmuoti, nes tai kenkia įrangai. Kita vertus, net ir spaudžiant vos poros laipsnių šaltukui visą parą pragulėti palapinėje yra sunku.
Būtų puiku turėti specialią aprangą, gerą miegmaišį, bet tai labai brangu. Todėl apsirengiu tai, ką turiu, ir kuo daugiau. Svarbu, kad drabužiai nebūtų pernelyg aptempiantys kūną, nes tada sulėtėja kraujotaka ir sunku išlaikyti šilumą.
Vėliau įpranti. Tada net ir 2–3 paras gali pratykoti kadro. Ilgai gulint labai įskausta klubus. Tuomet susuki drabužius į dešrą ir pasikiši po savimi.
Išmoksti ir gaudyti kadrus. Vienais metais ilgai laukdamas tik vieną kadrą nufilmavau, kitais metais jau pavyko net 10 gerų akimirkų įamžinti. Kai susipažįsti su gyvūnu, žinai, ko tikėtis.
Kokių retų gyvūnų, paukščių ar augalų žiūrovai pamatys filme?
Galutinį rezultatą sunku įsivaizduoti. Juk filme veikia ne samdyti aktoriai. Kartais pamatai tokių istorijų, kokių pats nė nesugalvotum.
Žiemą plėšrūs paukščiai susirenka lesti kritusių gyvūnų. Krankliai atplėšia dvėselienos gabalą, nuryja, atryja ir vėl nuryja.
Yra gudruolių, kurie patys nelesa, bet eidami pro šalį pagriebia kito kranklio ką tik atrytą kąsnį. Kartą mačiau, kaip vienas kranklys pagriebė kito paukščio kąsnį, bet už kelių žingsnių tarsi paniekinamai jį išspjovė.
Kiekvieną retą gyvūną ar augalą reikia ne tik surasti, bet ir įdomiai nufilmuoti. Esu iš arti nufilmavęs lūšių jauniklius, vilkų rują, erelius, vištvanagius, dorojančius grobį.
Kurtinių tuoktuvės labai gražios. Daug kartų mėginau jas nufilmuoti, bet vis nepavyksta. Per poravimąsi pirmiausia vakare susirenka patinai, jie skleidžia plunksnas, uodegą, kiekvienas nori atrodyti kuo gražesnis.
Ryte susirenka patelės, nuo medžių viršūnių stebi patinus ir išsirenka geriausią. Būna, kad patinai susipeša neatlaikę įtampos.
Dar yra toks gyvūnas – geltonkaklė pelė. Ji šiek tiek panaši į voveriuką iš animacinio filmo „Ledynmetis” – nuolat renka giles ir tempia jas į slėptuvę. Bet štai eina šernas, užuodžia slėptuvę ir išknisa visas giles. Žmogaus gyvenime kartais irgi panašiai nutinka.
Kai kurie personažai dalyvaus savitu būdu, pavyzdžiui, miegapelė būna budri tik tris mėnesius per metus.
Pavasarį visi bunda, ką nors veikia, o ji nufilmuota mieganti. Paskui per filmą porą kartų išlįs, pamaitins jauniklius ir vėl miegos.
Koks jausmas, jei ilgai laukus nieko nufilmuoti nepavyksta?
Net ir sulaukęs gyvūno negali būti tikras, kad nufilmuosi. Kartais jis pasislepia už medžio kamieno. Jau važiuodamas dirbti nusiteikiu, kad greičiausiai nieko nepavyks, o jeigu pavyks, bus puiku. Todėl šis filmas ir kuriamas tiek daug metų.
Galbūt kai kas įsivaizduoja, kad viskas kur kas paprasčiau: pastatei miške kelias įjungtas kameras, o paskui tik sumontuoji geresnius kadrus.
Yra Estijoje kamerų pastatytų, kurios nuolat transliuoja paukščių gyvenimą. Mano tikslas nėra slapta kamera užfiksuoti dokumentinių vaizdų, kad supažindinčiau su gamtos įvairove, ar juo labiau sukurti reportažo apie tai, kas gyvena mūsų miškuose.
„Sengirė” bus meninis filmas – tarsi pasaka ar poema apie girios gyventojus.
Kai prie namų augantį medį kažkas sugalvoja nukirsti, žmonės jį gina, nes tai jų medis, kurį jie pažįsta ir myli. Miškai daugeliui atrodo toli, ten augantys medžiai – tiesiog mediena. Todėl norisi paimti žiūrovą už rankos ir nuvesti į mišką, supažindinti su tais medžiais, gyvūnais, organizmais, kad jie taptų savi.
Filme „Sengirė” bus ne tik gyvūnų, bet ir vienas žmogus, kuris gyvena netoli girios, be televizoriaus ir visai kitokiu ritmu negu miesto žmonės.
Kas nutinka, kai nukertamas medis sengirėje?
Kai vieną medį nukerta, dar nieko tokio. Girioje senus medžius nuolat keičia jauni. Tai natūralu. Tačiau ta kaita įvyksta per 600 metų.
Kur kas blogiau, kai iškertamas visas kvartalas, kuriame gyvybės lopšys formavosi, pavyzdžiui, du šimtus metų. Turės praeiti mažiausiai tiek pat, kol viskas grįš į savo vietas. O jeigu aplinkui nėra pakankamai miško, tai užtruks dar ilgiau.
Mes vis dar turime ką saugoti, o Vakarų Europoje skiriami milijonai, kad būtų atkurti miškai .
Naivu tikėtis, kad žmonės pamatys filmą ir liausis kirsti miškus, bet tikiuosi, kad miškų savininkai, kurie iki šiol vertino juos tik pinigais, supras, jog tai yra kur kas daugiau. Galbūt bent kai kurie nuspręs palikti juos ateities kartoms.
Turite biologijos bakalauro, ekologijos ir aplinkotyros magistro diplomus. Kaip jūsų gyvenime atsirado kamera?
Dar mokykloje norėjau būti operatorius arba fotografas. Fotografuoti pradėjau nuo penktos klasės. Pirmi kadrai buvo miškas ir ežeras. Paskui pradėjau fiksuoti paukščius.
Antrame studijų kurse vyresnysis brolis parvežė iš Amerikos kamerą. Pradėjau filmuoti. Vien gamtą. Visada norėjau kurti filmus apie gamtą, tad pirmiau baigiau biologijos mokslus, o paskui mokiausi filmavimo meno.
Nusprendžiau, kad geriausiai mokytis dirbant. Dirbau vieno geriausių dokumentininkų Audriaus Kemežio asistentu. Nešiojau laidus, stovus, dariau kitus pagalbinius darbus, bet užtat mokiausi iš geriausio. Dirbau ir su Sergejumi Loznitsa, kai jis kūrė filmą „Rūke”. Jo premjera vyko Kanuose. Paskui ėmiau pats kurti ir tiesiog mokiausi iš savo klaidų.
Daugybę apdovanojimų pelnęs pirmasis jūsų filmas „Stebuklų laukas” buvo apie žmones. Dabar akiratyje – gamta. Temos atsiranda natūraliai?
Kurti filmą – tarsi santuoka. Žinai, kad daug metų su ta tema teks gyventi, todėl negali griebti bet ko. Kai kyla idėja, ją kelerius metus tenka gludinti, tada rengtis filmavimui.
Filmui apie sengirę ruošiuosi jau penkerius metus, o svajoju apie tai visą gyvenimą. Jis man labai svarbus. Galima sakyti, kad juosta „Stebuklų laukas” buvo kaip kinematografijos mokykla, kad geriau pasirengčiau dabartiniam filmui.
„Stebuklų lauką” pradėjau filmuoti susipažinęs su Donata Petružyte, kuri rašė mokslinį darbą apie Kariotiškių sąvartyno gyventojus. Ji paprašė manęs pafotografuoti. Kai pirmą kartą ten nuvažiavau, tapo aišku, kad reikia kurti filmą.
Filmą „Stebuklų laukas” kūrėte ketverius metus. Ar tiek laiko atidavus kūrybai neatsiranda tuštumos jausmas, kai juosta būna baigta?
Filmas tiesiog užauga. Gal geriau jį palyginti su vaiku. Jis toliau gyvena savo gyvenimą. Dokumentinio filmo vertė bėgant metams auga. Tuo ir guodžiuosi, kai būna sunku.
Pasibaigus filmavimui grįždavote pas „Stebuklų lauko” herojus. Ar dabar juos dar aplankote?
Iš mano filmo herojų ten yra likusi tik viena pora. Kai atvažiuoju, jie mane sutinka kaip seniai matytą draugą. Dabar jie verčiasi padėdami ūkininkams, vasarą renka miško gėrybes.
Ant jūsų piršto žiba tuoktuvių žiedas. Gal jau ir vaikai pakeliui?
Dar ne. Viskam savas laikas. Susituokėme rugsėjį. Mano žmona taip pat biologė, tyrinėja ruonių elgseną Škotijoje. Išvykusi dirbti mažytėje saloje ji praleidžia mėnesį ar net ilgiau. Tuo esame panašūs.
Abu mylite gamtą. Kodėl gyvenate Vilniuje, o ne kur nors miške?
Žmona dar studijuoja doktorantūroje, be to, gavome nebrangų šeimyninį bendrabutį. Nesureikšminame to .
Menininkų kelias – sunkus. Dažnai jiems tenka griebtis papildomų darbų, kad galėtų pragyventi .
Seniau dirbau televizijoje operatoriumi. Tai iš dalies buvo patogu, bet supratau, kad nejudu pirmyn. Todėl viską mečiau ir dabar visas jėgas skiriu menui.
Nebuvo minčių dirbti mokytoju?
Kartais mane pakviečia paskaityti paskaitų apie paukščius arba fotografiją. Man norisi būti tarpininku tarp mokslininkų ir žmonių, kad kuo daugiau susidomėtų tais dalykais.
Vaikystėje tikriausiai jūsų namai buvo pilni gyvūnų?
Ne. Jais reikia labai rūpintis. Mano žmona labai myli gyvūnus, jos tėvų namuose – trys katės ir šuo. Kai kam reikia gyvūną liesti, glostyti, o man užtenka į juos pažiūrėti.
Augau Utenos rajone, aplinkui pilna miškų. Kai motociklu išrūkdavau miško link, senelis juokaudavo: „Vėl pas paukštytes.”
Kitiems mokykloje rūpėdavo linksmybės, vakarėliai, o man to nereikėjo. Ir dabar ilgiau pabuvus Vilniuje darosi sunku, nuvažiavęs į mišką atsigaunu. Man tai poilsis. O dabar – ir darbas.
Kai pomėgis tampa darbu, ar dar yra kas nors, ką veikiate laisvalaikiu?
Seniau patiko motociklai. Mėgstu kiną. Seniau keliavau autostopu, aplankydavau įdomius gamtos kampelius. Dabar kiekviena diena svarbi, todėl nusiteikiau, kad artimiausius trejus metus atsiduosiu tik filmui.