2013 m. balandžio 15 d.
Pasukus nuo „betonkės“ Vilnius–Utena Labanoro link apima puiki nuotaika. Daug gerų prisiminimų. Atvažiuoju pas gerb. vyr. biologą Audrių, bičiuliškai pasišnekame. Įsikuriu. Dar valandą užtrunku besirinkdamas tuščias kasetes, profilaktiškai išsivalau kamerą, uždedu krautis akumuliatorių. Saulei leidžiantis nueinu miegoti.
03:20 val. nuskamba žadintuvas. Kaip visada keliantis tenka įdėti visas jėgas kovai su rytiniu tinginiu. Apsivelku šiltai, lyg ruoščiausi žieminiams filmavimams: vatinės kelnės, 3 megztiniai, liemenė, žieminė striukė ir kepurė-kaukė (pirštines po žiemos jau kažkur nudanginau, teks apsieiti be jų).
03:45 val. Absoliuti tamsa. Artėju prie tos vietos, kur pernai bandžiau filmuoti kurtinius. Buvau susiradęs puikią aikštelę, kurioje kurtinys šokdavo ir galiausiai užskrisdavo ant 1,5 metrų stuobrio. Tikiuosi, kad ir šiais metais tradicijos bus nepasikeitę ir aš jo sulauksiu.
Kažkur tolumoje pradeda groti kurtiniai. Bet maniškio (kuris turėjo ateiti būtent į tą aikštelę) negirdėti. Vis tiek laukiu. Įpusėjus rytiniam koncertui maždaug už 100 metrų pro medžius pamatau savo šokėją. Jis kitoje aikštelėje ir aišku, kad šis gražuolis prie manęs nepriartės. Padarau kelis kadrus. Šalta.
Šokiai pasibaigė. Persinešu palapinę prie antrosios šokių aikštelės. Atidžiai išsirenku vietą ir pasistatau palapinę.
Kaip paprastai 03:20 val. Nelygi kova su miegu šiek tiek užsitęsia.
04:05 val. Aš jau vietoje (vėluoju 15 minučių). Be klaidžiojimų surandu palapinę. Nei stovo, nei kameros nestatau – kad nekelčiau triukšmo. Atidžiai klausausi, kur maniškis naujasis draugas? Praeina pusvalandis, jo visai dar negirdėti, o kaimynai jau pradeda groti. Nusiviliu. Bet nieko, reikia laukti.
Kažkur dešinėje girdėti, kaip skrenda patelė. Atsitupia apie pora šimtų metrų nuo manęs.
Po truputį švinta. Naujojo draugo vis dar negirdėti.
Girdžiu, kaip atskrenda. Plumpt ir atsitupia p. Kurtinys už kokių 30 metrų. Širdis kulnuose! O kamera dar nepastatyta. Nieko, kantriai laukiu, kol pradės savo programą (kai mergos galvoj, tai ne tokie jau ir atsargūs pasidaro). O p. Kurtinys išdidžiai pastatęs uodegą pora kartų sugroja ir bėgte, bėgte. Perbėga visą šokių aikštelę ir nurūksta toliau mišku tos vietos, kur nusileido patelė, link. Aš jo nebematau. Kažkur toli toli pradeda šokti. Pirmą kartą gyvenime išgirstu įtartiną garsą, tai kurtinio giesmės dalis, kurią būtų galima pavadinti „danties atkabinimu nuo danties“. Trata kaip iš automato: „Ta ta ta ta“. Darau prielaidą, kad dabar p.Kurtinys ir p. Kurtinienė džiaugiasi vienas kitu.
O aš net neįjungiau kameros. Belieka pasidžiaugti kitų laime. Rytoj paskutinis rytas, nes pirmadienį jau turiu būti darbe. Ir vėl gyvenu rytojumi.
Sėdėdamas palapinėj jau puikiai girdžiu kurtinį. Panašu, kad jis kitoje tuoktavietėje. Ir vėl neatspėjau. Gal šiais metais ir nelemta nufilmuoti?