Kovo pabaigoje Lietuvos auditorijai po daugiau nei 10 metų kūrimo pristatomas antrasis Mindaugo Survilos dokumentinis filmas „Sengirė“. Tai lėtas, poetinis ir vaizdinis pasakojimas apie seniausius Lietuvos miškus ir jų gyventojus. Čia nėra užkadrinio balso, kuriuo žiūrovui aiškinama tai, ką jis mato ekrane. Ką tik viešai pasirodžiusiame plakate taip pat užminama daugiau mįslių, nei duodama atsakymų. „Sengirės“ kūrėjai stengiasi suteikti žiūrovui malonumą atrasti pačiam ir patiems patirti šį filmą.
Pristatytame, talentingos dizainerės Mažvydės Kokanauskienės sukurtame, „Sengirės“ plakate dėmesį sukausto didinga kurtino fotografija. Atidžiau įsižiūrėjus jo akyse matomas ir žmogaus atvaizdas. Filmo kūrėjai teigia, kad žmogaus linija dokumentiniame filme apie senuosius Lietuvos miškus jiems atrodė neišvengiam
Pagrindiniu plakato herojumi kurtinys pasirinktas dėl to, kad tai vienas iš „personažų“, kuriuos Mindaugas Survila norėjo užfiksuoti tik pradėjęs galvoti apie filmo idėją. „Sengirėje“ žiūrovai išvys ir unikalius ir aistringus kurtinių tuoktuvių ritualus. Kurtiniai, kaip ir daugelis sengirių gyventojų bijo žmogaus, todėl užfiksuoti jų veiklas buvo įmanoma tik režisieriui tampant visiškai nematomu.
„Ateidavau į tuoktavietes anksčiau nei patys kurtiniai, slėpdavausi prieš mėnesį pastatytoje palapinėje ir tiesiog kantriai laukdavau. Svarbiausia buvo visiškai nejudėti, nes bet koks garsas miško tyloje nuskambėdavo daug garsiau ir galėdavo išgąsdinti kurtinius. Nejudėdamas išgulėdavau iki 13 valandų, po to, nori nenori, reikėdavo pabandyti apsiversti”,- filmavimo ypatumus pasakoja režisierius.
Intensyviausiai kurtinių tuoktuvių ritualai vyksta dvi savaites, tad užfiksuoti tiems vaizdas, kuriuos žiūrovai pamatys „Sengirėje“ prireikė ne vienų metų filmavimų.
Plačiau apie filmavimus čia